Reikia pailsėti. Tik nežinau nuo ko.
Viskas mane vargina. O varikliukas ir toliau gęsta, silpsta...

Kartais aš pradedu galvoti, jog žmonės ima manęs šalintis ir tiesiog nebebendrauja, nes aš "atrodau pikta, griežta". Nu nieko nepaknisi, kad taip atrodo. Negaliu visą laiką stovėti išsišiepus.

Gerų Jums Kalėdų.
Kai permąstau šiuos metus... galiu pasakyti, kad jie buvo tikrai ne tokie, kokius aš juos įsivaizdavau... Trumpai sakant-jie mane sumovė.

Naujųjų metų scenarijus.

Reikės:

• Mylinčio žmogaus.

Taip, tik tiek nedaug. O ko gali daugiau reikėti? Meilė, tarpusavio pasitikėjimas. Viso to užtenka, kad jaustumeisi laiminga(s). (Absurdiška, kai pagalvoji. Kvepia kažkokiu netikrumu.).

P.S.Ateity bus blogai. Aš jau nujaučiu tai. Reikia susimti. Nes nusikamuosiu.

Man reikia dramos. Per ramu gyventi.

Viskas. Užtenka tylėti. Kiek galima.

Taip, mieloji, įrašas skirtas ir Tau. Kai pagalvoji, čia būtų galima jau knygą visą parašyti apie tai, kas aplink Tave dedasi. Kodėl? Nes turbūt žinau viską, kas vyksta tavyje. Trumpai sakant-stebiu Tave. Ir ne tik Tave.

Mano nuomonę apie visa tai Tu žinai... Turi apsispęsti, ir išsirinkti vieną. Tau pačiai bus nuo to geriau (Tu juk pati to nori, ir pati tai žinai...). Gal Tau reikia kokio nors "pospyrio"? Ko Tau reikia? Pasakyk... Gal Tau per daug dėmesio? Nes jau net aš nesuprantu Tavęs... Turi įvykti kažkoks lūžis, kuris viską ir sutvarkys...nemanai? Taip tęstis daugiau nebegali.

Kartais pradedu galvoti, o gal...taip turi būti? Gal tai yra koks nors likimas. Toks pat, kaip ir man. Tik viskas priešingai. Nu ir gerai. Velniop viską. Tik liūdna. Bet aš tikiu, kad kažkada viskas pasikeis į geresnę pusę. Tik, visų pirma, reikia pradėti nuo savęs. Keisti save. Visomis prasmėmis. O ypač... Ai, geriau net nepradėti galvoti apie tai. Net muzika manęs nebedžiugina, kaip kad būdavo anksčiau. Na, negaliu sakyti, kad visiškai ne. Gal net, kai gerai pagalvoji, ji yra mieliausias dalykas. Ir niekad nesibaigiantis.

Tiesiog, drauge, norisi pasakyti, kad turi laaabai džiaugtis, jog turi daug galimybių, nes jei jų nebūtų iš viso-pražiltum... Turi būti "persipatenkinus", kad apskritai gali rinktis (arba nesirinkti).

Kai pabendravau su juo (vadinkime-'pirmuoju'), supratau, kad esi tikrai mylima. Ir ne šiaip.

Su 'antruoju' nebendrauju, bet jis turėtų man labai padėkot už agitaciją. Tikrai. Kad bent jis apie tai žinotų... Bet jis Tave myli. Nuoširdžiai. Aš tikiu. Tik gal jis pavargo? Nepaleisk jo. O daugiau ...daugiau skaičių nelabai ir yra/ir vargu, ar bus. Nebent dar 'plius vienas', kuris pats įkliuvo pats to nenorėdamas. Idiotas, kai pagalvoji. Kam bėgti nuo to, kas vyksta. Bet taip...būti realistu yra madinga (kažkada ir mano nick'as toks Skyp'ėj buvo...bet praėjo kažkiek laiko, ir supratau, kad nė velnio. Gyvenu tiesiog savo sukurtam pasauly, kuris egzistuoja ir dabar). Juk meilė, susižavėjimas ne kokia teorija, kurią išmoksti, o po to (netyčia) pamiršti... Jis, kaip supratau, savaip mielas. Dar vienas, kuris nesiekia bet ko.

Žodžiu, pasikartosiu, pamažu apsispręsk.

Gyvenu gerai. Gal kiek sumautai, bet daug ką galima pataisyti. Apie mokslus nekalbėsiu. Skaudi (Ir apskritai-neišsemiama) tema, kurios geriau net neliesti. Nepatinka man tai, ką darau. Bet yra žodis 'REIKIA', kuris ir trypia visą žmogaus gyvenimą. Gal aš ir kvaila, bet manau, kad vėliau viskas bus kitaip (ir vėl kartojuos...) Pasibaigs tas toks nuolatinis kančios jausmas. Įvyks kažkas tokio, ko aš ir pati nesitikėsiu.

Viskas, reikia baigti.

Linkėjimai Cukrei.

Niekaip negaliu pamiršti tos akimirkos, kai informatikos mokytojas prieš visą klasę pasakė "kad va, maždaug, labiausiai nepasisekė Simonai. Jai trūko tik vieno taško iki įskaitos..." (Kompiuterinio raštingumo). Nu galvojau, jau iš to pono tai nesitikėjau tokio poelgio. Čia yra mano asmeninė tragedija, kad man nepasisekė. Ir jei jau aš norėsiu, tai pati ir pasakysiu... Sakau, negaliu. Ir tai prisimenu kiekvieną dieną. Kažkokia velniava.

Dar iki šiol nesuprantu, kodėl pasirinkau tą suomių kalbą. Šlykštynė kažkokia.

[2008.11.08 23:59:24] Viktorija sako: kaip mes su Šariu sakom, trauka yra arba jos nėra.

Kaip gerai pasakyta... Tiesiai į dešimtuką... O tiksliau- į šimtuką. Tame ir yra visa esmė. Gali stengtis nesistengęs gerai atrodyt- jei neturi KAŽKO TO savyje - tai ir liksi "už borto". Vieni išsikapanoja į denį, o kiti ir lieka plūduriuoti vandenyje.

Super. Liko dirbti tik vienas savaitgalis. Nuo šiol ir vėl galėsiu patirti "Tas nuostabus drybsojimas šeštadieniais" ypatumus. O ir šiaip-galėsiu nueiti aplankyti delfinus, ruonius ir visa kita... ko pati taip ir nemačiau per visą darbo laiką.

Apie suomių kalbą nekalbam. Skaudi tema.

Nežinau, kaip kiti, bet aš važiuosiu į Italiją.

Net ir paprašymas atsiųsti gerą dainą pakelią nuotaiką. Arba bent jau verčia jaustis kažkiek svarbia šiuo klausimu.

P.S.Linkėjimai Shuniui.

Aš tik noriu.

Noriu poilsio. Noriu nieko neveikti. Noriu dainuot. Normaliai dainuot. Noriu naujo lūpų blizgesio. Noriu idealių antakių. Noriu neidealaus vaikino. Noriu tobulo kūno. Noriu naujo garso. Noriu mokėt tautosaką. Noriu žiemos. Noriu Svarovskinių snaigučių. Noriu kavos su šokoladu. Noriu rėkti. Noriu mokėt vairuot automobilį. Noriu naujos šukuosenos. Noriu gauti sms. Noriu naujų drabužių. Noriu naujos rankinės. Noriu valgyti. Noriu 'vandeninės' nuotraukos. Noriu į Poznanę. Noriu...

Noriu tik pajusti, kas yra meilė. Tik tiek.

Žiema, žiema, parbėk į kiemą. Nes jau nebegaliu. Rudenį gražūs būna tik raudoni medžių lapai. Visa kita - geriau padėti į lentyną ilgesniam laikui...
Visi kažkokie niurzgos, vaikšto perkreiptais (dažnai liūdnais) veidais, kas mūsų veido (mimikos) raukšlelėms nėra gerai. Todėl bent šią minutę visi nusišypsokim:) Na, taip, šiuo metu irgi dirba veido raumenys, bet vėliau išdidžiai galėsim save pateisinti, kad raukšlelės atsirado nuo per dažno šypsojimosi :D. Nu žodžiu...j au nusivažiavau į pievas :D
Ir apie veidus, šypsenas čia kalba eina ne šiaip sau. Vakar mačiau (ne viena. su Triušiu;)) net du labai nuotaikingus žmones. Vienas jų - mažas lelius... Jo šypsena buvo pritrenkianti. Kai pagalvoji-koks jis jau didis Žmogus. Mažas - bet pamažu įsitvirtinantis šioje, pilnoje pamišėlių ir šiaip niekingų žmonių, Žemėje.
Ir dar matėm vyrą-vaikiną, kuris, matyt, geriausiai jaučiasi būdamas ant ledo. Ir tai neįmanoma nepastebėti... Dabar to neišeina nupasakoti žodžiais. Tai reikia tiesiog pamatyti.

O daugiau kaip ir neturiu, ką papasakoti... Viskas teka pasroviui. Na, nebent, galiu pasakyti, kad su kai kuriais žmonėmis lieka vis mažiau TO ryšio. Ir tai yra natūralu.

Norėčiau tokio, kuris suprastų, jog, jei nebūtų muzikos-nebūtų nieko... Bent jau mano sukurtame pasaulyje. Noriu tokio, kuriam patinka šaltis, mėlynumo gaiva, skaidraus stiklo žibėjimas...

Pasiilgau kai kurių žmonių.

Man bloga. Net nežinau nuo ko... O gal ir žinau. Šiandien yra diena, kai mane apima blogos mintys. Mintys apie tai, kaip man nesisekė... Dauguma mūsų savo gyvenimą padalina į kelius laikotarpius, pavyzdžiui, daugelis įsivaizduoja, kad baigus mokyklą pasibaigs ta pilka kasdienybė, viskas bus nauja, viskas bus įdomu. Ir galiu pasakyti, kad nė velnio..Bent jau man. Kaip man niekas nepatiko iki šiol, taip nepatinka ir dabar. Aš tiesiog egzistuoju. Naa, taip, kol dar dirbu, dar jaučiuosi kažkiek naudinga. Naudinga ne kitiems, bet sau pačiai. Kas bus toliau-nežinau...
Kartais pradedu mąstyti...-negi taip bus visą gyvenimą? Nes aš nenoriu mirti jį pragyvenus, galima sakyti, nuobodžiai. Net ne nuobodžiai, bet NIEKAIP.

Ta suknista suomių kalba. Nekenčiu jos. Garbės žodis. Net nežinau, ką daryt. Manau net perstot. Kitais metais. Nors kaip ir sakiau-aš nieko nežinau.

Žodžiu. Blogas miega. Apkirmijo.
Ai, nu ir gerai.

Tiesą pasakius- nėra, ką čia rašyti. Nieko neįvyko. Viskas velkasi, tempiasi iš paskos ir tiek. Atlieki tam tikras pareigas, darbus ir viskas. Neįdomu, bet tokia realybė. Gerai, kad yra keletas gerų draugų.

Kažkokia šūdina nuotaika. Liūdna, linksma, verkt norisi, po to juoktis. Tai užknisa.

Kažkas skraido ant sparnų :).

"Meilė žmones paverčia pamišėliais.".

Nekenčiu rudens. Laikotarpis, kai aplink vyksta nesuprantami man dalykai. Jaučiuosi kaip nesava. Tikrai.

Stengiuosi vyti iš galvos tas depresijos "kad likau studijuoti namie" mintis. Negaliu vis dar su tuo susitaikyti. Nu nieko, kažkada juk praeis. Turi praeiti.

Pastebėjau, kad tapau visiška stebėtoja ir analizuotoja. Stebiu žmones, jų gyvenimus, ką jie daro, kodėl daro.... o pati-nieko nedarau, nors ir labai norėčiau. Kažkoks absurdas. Mano pačios gyvenimas tarsi sustojęs. Ir tai siutina.

TĄ VIENINTELĮ susirasiu kažkada.

Labai pasiilgau Cukrainio. Siaubingai.

Mielas drauge, kolega, džiaugiuosi už Tave. Išmušė ir Tavo valanda.

To, zanūda kvepiančio, įrašo pabaigti tikrai neverta. Nu nėra reikalo. Gana čia postringauti apie tą mokyklą, "draugus", priešus ir 37% iš egzo :D Kai sulauksim trečiadienio, tada ir pamatysim, kas yra kas. Jau atsibodo nerimauti, nervintis, dūsauti (kai dūsauji dėl meilės- gerai :D)...


Šią savaitę dar ilgai prisiminsiu.

Pirmadienį, kaip ir daugelis mano bendraamžių, stovėjau univiero eilėj... :D Palaukiau "tik" tris valandas... ir užteko ;)
Susitikau su Simonu. Mačiau jį antrą kartą. Tikiuosi - ne paskutinį. Traukia jis mane kažkuo, nors tu ką... Reikės čia kažko imtis.... :D

Trečiadienį atvažiavo Justina. Kaip aš jos buvau pasiilgus... (nepamiršiu, kai knisausi po stalu ir, staiga, langelyje išvydau Justinos veidą. Buvo geras jausmas ;)).

Triuši, tikiuosi Tu ten dar gyva. Norėčiau, kad grįžtum ne šiaip su kojom ir rankom. Noriu, kad grįžtum sveika.

Melskitės, kad kažkokiu būdu įstočiau į VU. Nors ir paskutiniu numeriu. Man tik tiek tereikia... "tik"...

Viskas... Nešdinuosi į vonią. Ir į lovą. Ryt atidirbu...ir....IŠEIGINĖ :DDD

Pagaliau visas šitas šlamštas pasibaigė. Baigėme mokyklą (į galvą cankt Mikutavičiaus daina...).

Viskas liuks. Pasišypsojom paskutinį kartą visiems-kam nuoširdžiai, kam nelabai. Toks gyvenimas... Gaila, kad tik Tau, mielas drauge, nenusisekė. Bet kaip ir sakiau- aš su Tavim(hug).

Ryt pabaigsiu įrašą. Noriu miego. Labanakt(is).

Visko įvyko daug, bet kai reikia parašyti, mintys išnyksta.

Aš Tavim didžiuojuosi, džiaugiuosi už Tave. Tu esi vienas iš tų žmonių, kurie, nors ir daug ko pasiekia, nepamiršta draugų. Esi tas, kuris nepakyla aukštai į viršų, nors ir pajunti tą aukščio skonį... Ačiū Tau už tai (Apskritai-ačiū Dievui, kad sutikau tokį žmogų).
P.S. Ką pažadėjau, tą pažadėjau;D

Gavau darbą (party). Žinau, kad pavargsiu, bet esu super duper patenkinta. Gaila, kad negalėsiu patirti šio savaitgalio išgyvenimų kartu su Jumis. Linkėjimai visiems. Susitiksim trečiadienį.

Cukrainis. Nežinau, man šitas žodis visada primena tą tokį didelį cukruotą sausainį, kurį valgydavau "Cukrainėje". Gaila, kad nebėra jos... Užtat yra Cukrainis. Mielas, šiltas, cukrinis žmogus ;) Nors Tavęs ir nematau gyvai, bet, atrodo, kad kalbuosi taip, lyg Tu sėdėtum čia, mano kambaryje. Dabar kaip tik susimąsčiau, kada paskutinį kartą matėmės. Aaaa. Prisimenu. Žiemą, berods. Gėrėm visos trys arbatą. (Pasirodo, dar nepardaviau visų smegenų).

Užsiklausiau Sting'o. Reikia keisti kasetę.

Gyvenu gerai. Tikrai ;)

Gyvenimas, dienos, laikas eina...ir aš pasroviui....

Šiandien buvo sušikčiausia diena. Nors nuotaika ir buvo, bet širdis verkė... Labai sūriom ašarom... Trini tą mokyklos suolą, kad po to gautum tuo kelis procentėlius. Taip, gėda prieš visus, o prieš save... net noriu pamiršti, kad tokia esu. Taip taip, bus Jums visiems iš manęs labai daug tikėtis... Aš Jus perspėjau.
Bet kokia gėda...
Man nepasisekė, bet tikiuosi, kad mano vaikams pasiseks (reikia susirasti protingą vyrą....).
Matyt, taip jau Dievas nulėmė. Ir jam priešintis nevalia.
Tačiau, aš esu tokios nuomonės, kad neprapulsiu. Negalima prapulti.

Tikrai Tau pritariu, kad reikia gyventi ir vertinti paprastus dalykus, išgyvenimus. Karjera, mokslas-tik vienas gyvenimo etapas, kurį reikia įveikti ir tiek.

Šiandien pagalvojau, kad būtų gerai atsukti laiką atgal. Kai kuriuos dalykus daryčiau visai kitaip. Ir būčiau elgusis kitaip... Tiesiog apėmė toks jausmas ir tiek. Kartais labai gaila buvusių akimirkų... Jos tokios vienadienės ir trapios. Tik praėjus kuriam laikui supranti, kokios jos tau brangios, ką tau jos reiškia. Viską pradedi vertinti tik vėliau. Na taip, bet čia laikas.

Visi kažkokie išsibarstę. Po truputį tolsta vieni nuo kitų. Natūralu... Juk keičiasi mūsų požiūriai, vertybės, tad nieko keisto, kad su vienais pradedam pyktis (tolti...), o su kitais, priešingai, tampame net gerais pažįstamais... O gal tie "vadinami draugai" niekad ir nebuvo draugai..? Šitą tiesą labiausiai sunku suprasti ir pripažinti. Taip ir norisi nuryti visą šitą šlamštą. Ir pamiršti.

Kartais reikia pabūti vienam.

Gyveni sau žmogus ir nieko neveiki. Ir tai jau baigia išvesti iš proto. Bet aš esu stipri ir viskas bus gerai :)

Norisi daugiau šypsenos. Visi kažkokie susiraukę, amžinai burba, bamba, tai tas blogai, tai anas..Nu ir..? Juk negali būti visada tik gerai. Juk tada nebus įdomu gyventi. Kai turi problemų, bėdų (kartais visai malonių), tai nors turi apie ką mąstyti, galvoti. Kitaip sakant-dirba varikliukas...

Kartais labai juokinga žiūrėti į žmogų, kuris vaizduoja (arba save įsivazduoja), kad yra stiprus ir nepalaužiamas. Kad jautrumas jam- svetimkūnis sielos gilumoj. Negi taip sunku pripažinti, jog esi silpnas... Taip, pasirodo, sunku.

Laikas, kai pradedi suprasti, kokį žmogų nori matyti šalia savęs. Anksčiau apie tai labai ir nesusimąstydavai. O dabar...geriau nebendrauti su Jokiu, nei su Bet kokiu. Velniop Tuos niurzgas, nepatenkintus gyvenimu... Žmogus turi džiaugtis gyvenimu, kad trauktų kitą , ypač priešingos lyties, asmenį. Brr.

Nu ale ot višta. Pamiršau vakar papildyt blogą (Cukrainis priminė...bet aš vis tiek pamiršau.. :D). Na, pasakymas, jog pamiršau, kad turiu tokį daiktą kaip blogą, visiškai atitiko tikrovę :D

Na, vakar jaučiausi kažkaip... niekaip :D Lyg ir nervinausi, bet kadangi pas mane buvo atėjęs Misteris klasiokas (turėjom mokytis, kartotis... :D), tai vidinė savijauta buvo gera. Nu žodžiu, buvau atsipūtus :D Nei pasimokėm, nei ką :D

Ačiū Ponui Dievui, kad egze nebuvo Key word transformations (party). Ir šiaip... Nežinau, kokie bus rezultatai, nei ką. Svarbiausia, kad būtų išlaikyta. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Kaip sakant, gal pedagoginio stojimų balams užteks :DD
(ALLY su mumis.)

Net nežinau, kaip jaučiuosi...Kažkaip labai kvailai. Dėl tų stojimų galva sukasi, sukasi...Ir manau, kad ir kiek ji besisuktų, teks apsistoti ties Klaipėda. Kad ir kaip būtų gaila. O gal ir ne..Pagyvensim, pamatysim.

O šiaip. Gyvenu neįdomiai. Pati kalta. Gal rytoj bus įdomiau.

Norisi šiltumo, kažkokio šiaip gero jausmo. Tokio paprasto. Neįpareigojančio...

Neturiu, ką gero pasakyti.

Paskutinis skambutis. Neverkiau. Apie ašaros iškritimą nėjo net kalba. Nebuvo dėl ko. Visos tos oficialiosios dalys praėjo sklandžiai ir tiek... Vakare buvo linksma. Paprastai. Be jokių limuzinų ar dar ko.

Gaila bus palikti kai kuriuos žmones, sunku bus su kai kuriais išsiskirti... Natūralu. Todėl per daug to nesureikšminu. Neverta. Nenusipelnė tie žmonės kažkokio gailėjimosi, graudenimosi o tuo labiau-ašarų. Vieni išeina, kiti pareina. Toks dėsnis.
Pradėjau suvokti, kad tuoj egzaminai. Nervinuosi. Norisi kuo mažiau save nuvilti. (reiktų, sakyčiau, gal pasirašyti spėjimus, kokie bus egzaminų rezultatai. Kvailas pasiūlymas).
Pradėjau galvoti apie neakivaizdines studijas. Visai būtų gerai. Juk mokinuosi tik dėl to lapo, tai kokio velnio man čia gaišti laiko...

Ką aš žinau.
Sekasi šiaip tai tikrai suknistai.
Istorija...Yra žmonių, kurie mėgsta gadinti kitų gyvenimus...(kartais taip noriu viską išrėkti jaį į snukį. Ji veido neturi. Tik snukį).
Va taip ir gimsta neapykanta žmogaus širdyje... Tiesiog nekenčiu. Nekenčiu. Nekenčiu.

Gyvenu gerai. Ir tuo džiaugiuosi. Stengiuosi save taip įtikinti. ;)

Keletą dienų mano darbalaukį puošė Tikio nuotrauka...Bet vėliau vėl "užsidėjau"Jūrą.... Nežinau, Tikis man atrodo labai liūdnas... O kai žiūriu į liūdnas akis, tai ir pačiai nuotaika nukrenta... O gal jis nėra liūdnas...Gal tai tik mano vaizduotė :)

Dievinu Vėją... negalėčiau be jo gyventi. Jis man suteikia stiprybės. Jau vien pagalvojus apie Jį jaučiuosiu pakylėta... Saulė galėtų nesugadinti to gero jausmo... Nepatinka man karštis...

Vanduo, Mėlyna, Vėjas, Oras-štai ko man reikia, kad gerai jaučiausi. Ir visų šitų ingredientų turi būti daaug daaug...

Bus krūva išeiginių. Jeeee. Išvažiuosiu. Nu ir kas, kad praleisiu tris istorijos papildomo pamokas. Kartais reikia (sakyčiau-net būtina...)

Jaučiu, kad reikia daryti pertrauką...jau geriau nieko nerašyti, nei bet ką...

Nieko nevyksta. Vis tas pats ir tas pats... Pasiilgau pusbrolio. Su juo gali eit pasivaikščiot, pasišnekėt kaip su žmogum...

Pati nebesuprantu, ko man reikia, o ko ne... Kartais pagalvoju-kad nieko...

Mmm... Šiandien penktadienis...Nu ir gerai...Galiu drybsoti, miegoti...

Ši savaitė visai nebloga.
Turbūt labiausiai įstrigo tai, jog paklausus TIESIOG klasioko (su kuriuo gyvai esu šnekėjusi gal 2 -3 kartus), kas jam yra didžiausias malonumas, jis atsakė, kad - "meilė ir visi kiti žmogiški jausmai". Nu va, pagalvojau, nors vienas žmogus, nesislepia po savo kietumu, ego, "kas per aš... kauke"... Sakau-mane nustebino, kad dar yra tokių žmonių. Nustebino gerąja prasme.

Einu žiūrėti "Simpsonų". Jie mane atpalaiduoja, nors ir kokie nevykę juokeliai ten bebūtų rodomi.

Gavau 9. Cha cha..kaip miela ;(

Kada aš būsiu apskritai verta ko nors geriausio..? Kada? Nežinau... kartais atrodo, kad niekada.

Gavau 25 taškus. Nebežinau ką ir bepasakyti. Tas "vieno taško trūkumas iki aukščiau" mane jau tuoj pribaigs.

Nešiausi kišenėje angeliuką. Ir aš tikiu, kad jis man padės. O galbūt išsipildys ir pranašingas sapnas. Bus matyt. Kvaila, kad negali pasakyti rezultatų tą pačią dieną( nors iki šiandien sakė, kad jie bus pranešti tą pačią dieną...) Na, nieko. Juk nervintis, nerimauti tapo įprasta. Tikrai nemanau, kad blogai ten pašnekėjau.

Kam dar tas pavadinimas...?

Mhm....Neturiu ką pasakyti. Bet tikrai. Noriu, pati nežinodama ko.
Net miegoti einu anksčiau, kas mano kasdienybei irgi nėra normalus reiškinys... Žodžiu, visiškas "iškrypimas" vyksta..

Einu pasivaikščioti, nes užmigsiu čia prie stalo. Matyt, man tikrai reikia vitaminų.

Matyt, per daug pasitikiu žmonėm. Ir apskritai-per daug vertinu žmones. Nuo šiol į viską žiūrėsiu šalčiau..Na, taip, žinant mano emocijų protrūkius, tai kažin, ar pavyks...

Viskas bus gerai. Juk taip visi sako.

Kartais tikrai noriu gyventi Vilniuje.Jau vien todėl, kad ten vyksta tai, ko Klaipėdoje aš nerandu. O gal ir neieškau. Tiesiog-vakar būčiau atidavusi viską už apsilankymą toj prakeiktoj sostinėj (atsiprašau tų, kuriuos įžeidžiau ar pan.). Taip, dėl trance muzikos. Gyvenu ja, gyvenu joje. Kažkoks apsėdimas, bet man nerūpi. Tai yra vienintelis malonumas, kuris man dar liko.
Žodžiu, graužaties diena.

Man reikia TO žmogaus ir viskas. Tokio, kuris suprastų, ką man reiškia trance. Jis turėtų vertinti visišką nepriklausomybę, laisvę. Man vanduo, vėjas reiškia daug ką. Ir jis irgi tai turėtų suprasti.

Neturiu vertybių skalės.

Vakar buvo tikrai sumauta diena. Visom prasmėm. Pasirodo, aš imu kaimynų vazonus su gėlėm ir juos daužau, taip pat valausi kojas į tos beprotės, nesveikėlės, kačių motinos durų kilimėlį. Atsiprašau- kam man tos gėlės?? Aš jų ne tik kad neimčiau, bet aš apskritai-gėlių net nepastebiu, nes man "šimtas metų ant jų"... Pasijutau tikrai "pamaloninta". Lyg ir taip rūpesčių mažai.

Džinsų taip ir neradau.

Tačiau šiandien visai nebloga diena. Jaučiu viduje. Gal ne pavasaris, bet tas "vandens, vėjo kvapas sieloje"... Jaučiu tą tokį proveržį. Nu jau čia "nuvariau" į lankas...

Kaip norėčiau šį šeštadienį atsidurti Vilniuje ir paklausyti tavęs, mielas pusbroli...

O su tuo "bušiuotis"... Taip ir paliksiu. Netaisysiu į Č.
Čias tas pats, kai vietoje žodžio "pasivaikščioti" parašai "pasivaikų(ū)čioti"...

Šiandien JI pasakė, kad mylėti ir bušiuotis yra nuodėmė. Taip knygoj parašyta. Kunigas ją parašė. Atseit psichologai tai yra ištyrę.....Atsiprašau-nuo kada mylėti yra nuodėmė?

Nepykit, bet mano gyvenime nieko naujo nevyksta, todėl Blogas miega.

Man niekas nebekelia nuotaikos. Net ir pieniškas šokoladas prarado savo "galią". Kiekvienas rytas toks pats. Atsikeli ir galvoji:"O kas šiandien gero įvyks? Ai, taigi nieko.". Nu ir viskas...

Už lango pavasaris. Bet nuotaikos jis irgi nekelia. Nu ir velniop jį. Ir žiemą buvo gerai. Nes vis tiek nesijaučia šilumos. Tos šilumos viduje. Nieko, praeis.

Lauke per daug gražus oras, kad man kas nors sugadintų nuotaiką.

Prasidėjo tas laikas, kai supranti, kad tuoj reikės eiti į mokyklą. Nenoriu. Atiduočiau viską, kad tik galėčiau nesakyti tos prakeiktos lietuvių kalbos per įskaitą, ir tuo labiau per anglų.

O šiaip-Velykos. So.....? Reikšminga pauzė. Antra pauzė. Buvom svečiuose. Ir...? Šneku kaip kokia nukankinta depresūchos. Nu kad rimtai. Geriausias dalykas per šias dienas-Sniegas. Daugiau nieko. Nes o kuo daugiau gali džiaugtis? Na taip, muzika. Bet ir ji manęs nebepatenkina. Kažkoks visiškas *ūdas.

Ir dar esu visa spuoguota. Nenoriu niekur eiti, nes, toks jausmas, kad visi tik ir žiūri į mano snukutį. Kad tave kur velnias.

Kažkaip sėdžiu dabar ir galvoju, kad rytoj bus kažkokia keistai bloga diena (TAS rytojus yra jau šiandien-penktadienį, bet kadangi aš "pušinėju" iki....tai man vis dar ketvirtadienis). Žinau, kodėl tokia nuojauta. Rašysiu kontrą per papildomą. Bet tai ką čia...Aš kažko bijau. Ko-pati nežinau.
Einu miegoti, nes bus tikrai blogai.

Nėra nuotaikos. Apskritai-nieko nėra. Viskas tas pats per tą patį. Nu ir kas, kad dabar atostogos. Tai yra tik teorinis dalykas, nes praktiškai-tos pačios užknisančios dienos ir tas pats nuobodulio jausmas.... Taip norisi kažko naujo...Gal net kūlversčius daryti. Visai būtų ne pro šalį...

Galvoje vyksta kažkoks visiškas pasimetimas:visko daug ir neaiškaus. Žodžiu-makalynė. O dėl ko? Nei pati nežinau. Nežinau, ko noriu. Nežinau, kas man yra svarbu, o kas ne. Tiesiog gyveni ir lauki, kol praeis dar viena diena. Ir taip kasdien. O tokia kasdienybė reiškiasi jau gal kokius metus. Greičiau baigtųsi tas 12 klasės periodas, nes jau viskas...Tie patys žmonės, tie patys darbai....Jie mane žudo. Neįsivaizduoju, kaip reikės visą gyvenimą dirbti tą patį per tą patį..Brr...

Nėra tikslo, dėl kurio norėtum ir galėtum kovoti. Kai esi mažas, darai viską, kad gautum tą skanų saldainį..Tačiau, kai tampi suaugusiu žmogumi, pavargsti nuo visko. Tiesiog nuo VISKO. Kiekvienas žodelis erzina..Apsirengi vos ne bet ką, kad tik nebūtum nuogas. Viskas dzin.

(Tesiu temą apie rūbus). Suplyšo džinsai..Per tas mano kojas..visas Š tame, kad aš apskritai turiu dvejus džinsus, kurie (taip pat abu) yra ne pirmos jaunystės. Neaišku, kiek atlaikys ir antrieji. Ir nenoriu žinoti. Jei ir tie visai susibaigs, reikės tapti panele mokytoja, nes tada dėvėčiau juodas kelnes. (Sakyčiau tikrai "protinga" pastraipa apie džinsus).

Žodžiu. Kažkoks suknistas gyvenimas.

Artėja Velykos. Nu ir kas. Man tas pats.

Viskas nervina ir užknisa tiesiogine ta žodžio prasme.
Nežinau, kas man darosi.
Labanakt.

Įrašas bus trumpas.

Per visą šį "nerašymo laikotarpį" įvyko tikrai daug keistų (ir ne tik) dalykų. Tačiau, ar galėčiau juos išskirti...? Manau, kad ne. Net ir norėdama, aš negaliu pasakyti, kas vyko vakar ar užvakar. Tiesiog negaliu. Atmintis šlubuoja. O gal čia ne atmintis kalta? Taip, būtent. Nenuveikiau kažko TOKIO, kad galėčiau išskirti. Dabar toks laikotarpis, kai aš egzistuoju ir esu tuo patenkinta. Nei man dėl kažko skauda širdį, nei ką. Visiškas atsijungimo laikotarpis. Tikiuosi, kad tokia būsena nepavers manęs į visišką zombį.

Ar aš myliu? Šiuo laikotarpiu-NE. O gal ir TAIP.

TIESTO. Tai -ne žmogus. Tai-genijus. Tiesto kūriniai yra fenomenalūs. Klausant JŲ-aš tiesiogine prasme atsijungiu. Ir tuo metu man visiškai nusispjaut, kad iš kokio kontro gavau 6. Aš gyvenu muzika (na taip, nesu baigusi muzikos mokyklos. Nuo mažens lankiau tik chorą...Bet, ar tai labai svarbu, jei nori mėgautis muzika? Tie, kas sako TAIP-ką tik mane prajuokino).

Parėjau iš mokyklos. Ir jaučiu, kad pavargau, nors nuotaika mano visai nebloga. Sakyčiau-net gera. Nėra dėl ko liūdėti. Ir ačiū Dievui. Stebiuosi ne šiaip sau. Miegot nuėjau 3 h ryto. Nu idiotė. Ne kitaip. Bet kai užsipliurpi su žmogum, tai negali savęs atplėšti nuo PC...ai, dzin... Šiandien bus laisvesnis vakaras...Drybsosiu ir nieko neveiksiu. Ir nejausiu jokio kaltės jausmo...
Ai, pabaigsiu vėliau.

Žinai, mielas žmogau, aš tikrai tavęs nesuprantu. Esi pats su savim nenuoširdus. Ir kas svarbiausia, pats puikiai tai supranti... Kuo toliau, tuo labiau tavim nusivyliu. Kodėl? Todėl kad tu esi vienas iš žmonių, kuriais aš visada grožiuosi ir didžiuojuosi...Ir laikau tave savo draugu. Puikiai žinai...Tu esi tikrai žmogus-kritikas, kuris neieško žodžio kišenėj. Tačiau man labai gaila, kad tu tyli ir nepasakai to, ką iš tikrųjų manai. Juk pats tai pripažinai. Suprantama-geriau patylėti ir nesivelti į kvailus ginčus. Turbūt ir aš taip daryčiau. Tiksliau ir darau.

Tiesiog. Tu neskaitai mano Blog'o. Ir labai gerai. Tačiau žinai, kad jį rašau.

Laba diena.
Šiandien man nereikėjo eiti įmokyklą. Dėl kažkokių neaiškių priežasčių. Dėl kažkokio renginio ar dar ko. Nesigilinu aš.
Esmė tame, kad šiandien atsibundu (nei anksti, nei vėlai-11h ryto) ir jaučiu, kad man kažkas blogai. Atsikeliu...Kojos, rankos dreba..Nu galvoju, prasideda...Taip, taip. Susirgau.
Nieko, rytoj vis tiek į mokyklą nušliaušiu.

Gyvenu gerai. Kaip kitaip gali būti. Tiksliau-norėčiau, kad taip būtų. Nes dabar kalba mano išorė, o ne vidus.
Kaip vakar ir šnekėjau su Cukrainiu: man reikia tiesiog žmogaus-draugo, su kuriuo galėčiau pasišnekėti. Nieko daugiau.

Po velnių. Atsibodo jau. Toks jausmas, kad gyvenu kokiam kaime. Kodėl? Nes nėra pirkti žurnalo "Kur stoti". Na taip, Vilniuje ir Kaune jau yra...

Nervina vienas dalykas. Nemoku planuoti savo laiko. Kaip to išmokti?...

Visą dieną mąstau:ką aš veikiu šiam pasauly? Tiksliau-ką nuveikiau. O gi nieko. Taip norisi žinoti, kad TIKRAI ateityje nuveiksiu kažką prasmingo ir naudingo. Bent jau sau.

Cukraini,

kadangi, berašydama atvirutę, ją sugadinau (kitaip sakant-suterliojau), todėl rašau čia. Noriu Tau palinkėti tiesiog geros dienos :) Nemoku čia parašyti žodžiais, ko dar norėčiau palinkėti...Bet manau, kad Tu supratai.

Siaubingai skauda galvą. Sakyčiau-beprotiškai.. Jaučiu, kaip pareina TOS dienos. "Pačiu laiku"...

Rytoj mano gimtadienis.. Bet kažkaip net nesijaučia, kad toks yra. Dovanų norėčiau tik šiek tiek šilumos, nes visi tik lekia, bėga.. Kaip ir esu kažkada, minėjus, jei nei ta Valentino diena, tai manęs turbūt nelabai kas ir prisimintų.. Ai, dzin.

Nu bet ta galva...Negaliu net galvoti.

Patinka man pirmadieniai. Gera diena. Ir net nežinau, kodėl... Tiesiog. Matyt, vidinis nusiteikimas. O gal priešgimtadieninė nuotaika (nejuokinkit :D) mane jau veikia. Nors dabar esu visiškai pavargus ir šiaip be ryšio, bet vis tiek jėga :D

Neturiu, ką parašyti. Tiesiog-McFly-gera grupė.

Šiandien pažadėjau sau, kad neliūdėsiu. Nu, kiek galima. Užsiimsiu bet kokia veikla. Gal eisiu miegoti. Peržiūrėsiu visus skelbimus internete (ieškau antikvarinių baldų. Kam jie man, nežinau, bet žinau, kad savo namuose tokius KAŽKADA turėsiu).

Nuotaika mano nebloga, todėl manau, kad ir pati diena bus vykusi. O gal ir ne. Dabar nieko negali numanyti, kai nuotaika keičiasi kas dvi minutes.

Užsileidžiu Tiesto ISOS 6 ir jaučiuos kaip danguj.

Kartais iš tikrųjų geriau tikėti pasaka...Ir net ne kartais. Nes realybė slegia.

Žinai, aš irgi norėčiau JAM išspardyti šikną. Ir jausčiau labai didelį malonumą. O Jis tegul kenčia. Velniop Jį. Bus kitų. Ir žymiai geresnių.

Kaip penktadieniui-visai nebloga nuotaika. Skaitau "Panelę" (kaip "prasminga"...). Bet ką aš daugiau galiu dabar veikti..Reikia eiti miegoti, nes kitaip "nusivažiuosiu į lankas"...

Pavargau nuo savęs. Paskutiniu metu tik zyziu ir kabinėjuosi prie smulkmenų. Elgiuosi taip, lyg man prasidėtų menopauzė ar kažkas tokio (šį palyginimą daug kas vartoja, kai nori pasakyti, kad žmogui tikrai blogai...). Jaučiuosi siaubingai. Jau net mamai pasakiau, kad noriu kuo mažiau bendrauti su aplinkiniais, nes žinau, kad viskas baigsis barniu. O pyktis aš nenoriu. Todėl tikrai geriau su niekuo nekalbėti... Na, taip...Būtų gerai, jei turėčiau tą žmogų, kuriam galėčiau viską (pabrėžiu- VISKĄ) išsipasakoti, išrėžti... Ir nereiktų galvoti apie pasėkmes...

Gimtadienio nešvęsiu. Kažkoks tuščias dalykas. Noriu ramybės. Geriau švęsiu viena. Nieko aš nenoriu. Tik ramybės, ramybės, ramybės...

Man kažkas blogai. Ir tikrai nežinau, kas. Namuose būti nenoriu. Eiti susitikti su draugais irgi nenoriu. Telieka viena išeitis-kaip visada-susikišti mp3 į ausis ir pamiršti tuos, kurių labiausiai nekenti (arba ne)... Tiesiog... Labai gera atsijungti nuo pasaulio, nuo visų nesąmonių.

Šiandien buvo dar viena sumauta diena. Praėjo ji gan greitai. Ir ačiū Dievui. Sulauksiu greičiau rytojaus. Kaip žinia, rytojus visada atneša kažką naujo, nepaprasto (labai jau idiotiškai skamba šitie žodžiai, nes jie visiškai netinka nusakyti mano būsenai. Kodėl? Nes mano dienos jau seniai tapo tokios pačios ir neįdomios). Fuck...

Dar vienas dalykas. Niekaip nesuprantu, ką veikiu šiam pasauly.

Šiandien buvo suknista diena. Nebuvo nuotaikos. Tiksliau buvo, bet ji buvo nekokia. Jaučiausi kaip įpykusi kaip širšė ir nežinau, kodėl. Tiesiog. Kartais atsikeliu ir jau esu pikta. Taip ir šiandien. Nebe reikalo esu nuominuota į "Nuotaikų kaleidoskopą". Nes mano nuomonė keičiasi kaip Klaipėdos oras: čia saulė šviečia, čia jau lyja. Taip ir aš. Labai jau nepastoviai į viską reaguoju. "Sujautrėjau". O gal šiaip jau viskas be galo užkniso? Turbūt. Turbūt. Ir nieko aš čia nepakeisiu.

Noriu atpalaiduojančio masažo. Ir dar-įvyniojimo į šokoladą. Tuose SPA centruose yra tokia paslauga. Kažkada nueisiu ir pasimėgausiu ja.

Būtų gera pajausti, kad rūpiu žmogui. Tam žmogui, kuriam esu neabejinga. Tikrai.

Vakar skaičiau klasiokės rašinį. Ji jame buvo paminėjusi "skraidančius drugelius". Ir aš susimąsčiau. Juk tai yra visiška nesąmonė... Bent jau aš netikiu, kad taip gali būti. Bet tikrai...


Esu pavargusi ir noriu tik minkštos lovos. Ir dar noriu pasakos. Galėtų kas nors pasekti.

Nėra nuotaikos. Tai ir neturiu ir nenoriu kažką rašyti.

Simonai, ir vėl parašysi 23h?

Vakar buvau gimtadienyje. Seniai buvau nemačiusi JŲ- Justinos ir Indrės ;) Ačiū, kad pakvietėte.

O šiandien esu iš viso be jėgų. Esu kažkokia pavargusi... tačiau vis tiek mąstau apie išėjimą pasivaikščioti... Su mp3 ausyse... Noriu tokios ramumos, švelnumo, smilkinių masažo (gerai čia nuskambėjo...) Noriu nuoširdžiai pasišnekėti su man artimu žmogumi... Nekenčiu to tokio draskymosi, lipimo per galvą ir visų kitų nesąmonių. Tikrai nekenčiu....
Noriu miego...Noriu minkštos pagalvės...Noriu švelnių, baltų, lengvų kaip debesų patalų...
Jaučiuosi taip, lyg būčiau ne žmogus, o toks baltas, storuliukas angelas, kuris miega, miega, miega...Noriu užmigti ir pabusti KAŽKADA...

Simonai, klausimas, ar "miegu" 2h ryto labai jau nelogiškas.

Dar noriu knygos apie visokius interjerus ir panašius dalykus. Paskutiniu metu "pasinešiau" ant TO.

Nekreipkit dėmesio į tokią daugybę pasikartojimų žodžio "noriu".

Gyvenu gerai.
Jau vien todėl, kad radau......Spėkit, ką...... PARKERĮ. PARKERĮ. PARKERĮ :D :D Esu paskutinė višta. Nesuprantu, kaip jį galėjau palikti pratybose. O šiandien man kaip tik ir prireikė jų. Ir ką, žiūriu-guli GRAŽUOLIS :D Tik geriausia yra tai, kad aš, būdama nevilty, pirmadienį nusipirkau lygiai tokį patį parkerio ir šratinuko komplektą :D Tik skirtumas tas, kad jis yra juodos spalvos. Nu esu vištų višta. Išleidau 50Lt be reikalo.... Na, bet žinant mane...Juk ne maistas-nesuges. Galėsiu rašyti sau atsipūtus.


Kartais norisi JO paklausti vieno paprasto klausimo: "Ar galiu tikėtis iš tavęs daugiau nei paprastos draugystės? " Ir atsakymo sulaukčiau tik vieno: "Taip" arba "Ne". Man tikrai būtų ramiau, jei žinočiau....Tačiau, geriau neklausiu, nes bijau nusivilti... Nenoriu sugriauti to, kas yra dabar. Gal išdrįsiu tada, kai jau bus per vėlu kažką pakeisti.... Na, bet taip jau yra...

Eilinį kartą pažiūrėjau filmą "Meilė ir krepšinis". Jis yra vienas mėgstamiausių...

Esu labai pavargusi. Savaitgalio iš viso nepajutau.

Penktadienį reikės nueiti anksti miegoti.

Reikia žmogaus, kuris suprastų visas mano audras ir atoslūgius.

Nekenčiu anglų kalbos.

Pati nežinau, ko noriu.

Prakeikta mano šikna.

Supratau, noriu atpalaiduojamo masažo. Gal tokiu būdu išsisklaidys visos įtampos ir nervai.

Aha....Mokausi istoriją. Bet negaliu to nuolat daryti, tai nusprendžiau paterlioti čia.

Šiandien buvo JOKIA diena. Tik jėga tame, kad susitvarkėm namus. O kas daugiau-nieko.

Labai norėjau nueiti i kino teatrą. Pažiūrėti kokį nelemtą filmą (nesvarbu, kad yra internetas, kurio pagalba gali turėti beveik viską). BET.... Eglė šiandien blogai jautėsi , Giedrė dirba, o Mykolas pasakys: "tingiu". Tai kaip sakant-niekur ir neišėjau. Nes vienai eiti į kino teatrą- ne man.

Parkeris neatsirado.

Noriu atostogų.

Turiu naują laikrodį. Džiaugiuosi dėl savęs.

Simonai, galėtum ir atrašyti. O jei ignoruoji-ignoruok.

Noriu dėvėti bent jau 42 dydį.


Šiandien tokia nuotaika, kad, turbūt, aš nieko nemyliu ir man viskas dzin, nes ir aplinkiniams dzin. Ši diena primena sekmadienį. Negerai.

Žodžiu. Blogai man. Nesiseka. Pamečiau savo mėgstamiausią parkerį...(taip, tą patį, kurį tėvai padovanojo per Kalėdas...). Matyt, vakar pamečiau, nes jokių N.D. nebuvo, tai net nepaliečiau penalo... Sėdžiu dabar ir verkiu. Kitas pagalvotų, kad esu idiotė, bet aš tiesiog negaliu. Kuo labiau saugau daiktą, tuo greičiau jį pametu... Man visada taip... Ir svarbiausia, nebūtų taip gaila, bet čia buvo DOVANA ;( Bet jei ir ne dovana. Juk praradau savo daiktą... Nes ir taip niekam niekada neskolinu to, kas man brangu..o čia dar pati pamečiau...

Bet gal dar atsiras. Kažkokiu stebuklingu būdu. Nes kartais taip būna.

Eisiu miegoti. Ką per tokį orą gali nuveikti...

Žinai, tokiems žmonėms, kaip tu-pasiaiškinimo nereikia... Viską aš suprasiu bėgant laikui. Tikiuosi. Man labai smalsu sužinoti, ką tu manai. Žinai, kodėl? Nes Tu man esi Paslaptis...

Kiek pamenu, mano Blogo įrašai yra daugiau ar mažiau apie mokslus. Tikrai nuobodoka, kaip septyniolimetei merginai, kuriai pats laikas būtų susirasti vaikiną, ar užsiimti kažkuo nauju. Nes kam tu gali būti įdomus su savo mokslais ir panašiais kliedesiais....

Šiandien prisiminiau, kad nuo mažens visada norėjau šokti... Ir dabar: įsijungiu kokį nors muzikinį klipą ar koncertą ir žiūriu, kaip JIE šoka. Kažkas nuostabaus. Na, žinoma aš nekalbu apie tas kvailas "Tina dance" šokėjas, kurių šokiai yra labai jau banalūs.... Vat Sasha's Son pasirodymas Eurovizijos atrankoje buvo kažkas paprasto, bet kartu ir užvaldančio...

Karoli, šiandien kalbėdama su tavim (nors ir Skype), pajutau, kad tu kažkoks pavargęs ir nusivylęs. Nesvarbu, kad kalba ėjo apie anglų kalbą. Nesinervink, viskas bus gerai, arba bent jau geriau.... Žinai, eik pailsėti...Pailsėti NUO VISKO. Pamiegok. Beje, juk žinai, kad aš visada Tave galiu išklausyti.

Dj Tiesto "Forever today". Nepakartojama.

Šiandien prisiminiau seną, karčią TIESĄ... Tai net supykino.

Kai pagalvoji, man tikrai nesiseka. Visose srityse. Anglų kalbos nekenčiu (tie rašiniai mane pribaigs), matematika...Aha, jo...Šiandien kartojom tikimybes.. Ir ką.. Nieko aš ten nesuprantu. Tikrai nesuprantu. Ir dėl to norisi verkti, nes nu ant kiek žmogus turi būti bukas, kad nesuprastų net tikimybių teorijų ir panašių dalykų. Kad Ją kur velnias. Ir šiaip...Kiek gali kankinti su savo šūdinais uždaviniais..Juk egzo tai vis tiek nelaikysiu. Nu žodžiu. Kiek bandau save linksminti ir teigiamai nuteikti-tas pats.

Mano viduje-tikra audra. Mane nuramina tik muzika. Beje, klausau Soliario muzikos ir man visai dėl to ne gėda. Tai žmogus, kuris supranta, ką dainuoja, nors žodžiai dažnai ir būni kvailoki. Bet kurti muziką jis moka.

Jau žinau. Savaitgalio neturėsiu. Laukia papildomi (mokslai). Ačiū Dievui, kad bent rytoj nebus. Parėjus iš mokyklos griūsiu į lovą.

Aš tikrai JĮ myliu. Turbūt tai pasakysiu tada, kai jau baigsim mokyklą, arba dar geriau- niekada. Bet manau, kad neištversiu.

Simonai. Tau linkiu...pats žinai ko.

Vakar nepabaigiau įrašo.

Vaikinai apie TAI galvoja vos ne kiekvieną minutę. Šiandien skaičiau DELFI straipsnį, kuriame buvo parašyta visiška tiesa: "Vyrai apie seksą galvoja kas dvi minutes. Nespėja galvoti vienos minties, o į galvą jau beldžiasi kita. Jie visada pasiruošę, visada nori! Bet tik tuo atveju, jei „Žalgiris“ nežaidžia su „Lietuvos rytu“ ar Edgaras Jankauskas negrasina nebežaisiąs rinktinėje. Ir jei iš automobilio nebėga tepalai ar neužstrigo galinio vaizdo veidrodėlis – visais kitais atvejais - mielai prašom".
Ir tai yra gryniausia tiesa. Na, tik kartais krepšinį pakeičia futbolas. Nesakau, kad merginos apie TAI negalvoja. Juk tai yra natūralu ir normalu. Tačiau noriu vis tiek pabrėžti, kad merginoms visų pirma rūpi tas Didysis Jausmas-MEILĖ. Be jos-nė iš vietos. Nors iš kitos pusės-yra žmonių, kuriems reikia vienadienių santykių ir po to-VISO GERO. Jei yra abipusis noras tiesiog mylėtis-kodėl gi ne. Jeigu jiems gerai, tai šaunu.

Mano širdis verkia. Nežinau, kodėl. Pradedu savęs nekęsti. Apėmė toks jausmas, kai viskas užknisa, nieko nebenoriu. Taip, be abejo, jei turėčiau JĮ, manau, kad viskas būtų kitaip. O gal ir ne... Nebežinau...

Galiu pasakyti, kad visi vaikinai yra vienodi. Jie daugiau ar mažiau, vis tiek galvoja, kuo greičiau nusitempti merginą į lovą. Vieni iš jų-labai greiti, spontaniški ir per daug negalvojantys, kiti- kantrūs ir laukia TOS minutės, kai galės suartėti su savo mergina. Nes , kaip žinoma, merginos yra TOS,kurios, atseit visada stabdo"... Kvaila jų nuomonė...

Na ką..... Neseniai grįžau namo :) Šiandien juk darbavausi. Buvo linksma, nes dirbau su vaikinu, kurio vardas..... Spėkit, koks? O gi, SIMONAS. Labai įdomus žmogus. Ir šiaip- susipažinti su nauju žmogumi yra sveika. Ir naudinga.

Esu pavargusi, bet geros nuotaikos. Tačiau šiam kartui užteks.

Tie, kurie neklauso Hard trance muzikos, niekada nesupras, kas yra Yoji Biomehanika. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad japonas gali kurti tokią muziką. Tiesiog užgniaužia kvėpavimą, kai klausau...Mmmmm....

Net nežinau, ką parašyti. Šiandien norėjau kažką paveikti, bet ai... Niekas nieko nesiūlo (Mykolai, galėtum ir Tu bent kada kažką pasiūlyti). Tai va, sėdžiu dabar namuose ir ruošiuos daryti N.D. Vis mažiau liks.

Turbūt reikia pradėti nuo to, kad šiandien pramiegojau. Žadintuvo negirdėjau ir nežinau, kaip jį išjungiau. Jau ne pirmą kartą taip nutinka. Tačiau, nors atsibudau 7:55 h, tačiau mokykloje buvau jau 8:13 h :)

Šiandien nieko naujo neatradau, nesumąsčiau. Net keista. Aaa... prisiminiau. Šiuo metu mokykloj vyksta akcija "Dėvėk uniformą". Na, aš ją dėviu, bet ne esmė, kad ji man per maža. Rankos kaip ir nelabai telpa, o ir pečiai atrodo nekaip. Nu žodžiu- nesąmonė kažkokia :) Daugelis mano, kad šita anomalija baigsis po mėnesio.

Džiugu yra tai, kad sekmadienį dirbsiu. Na taip-sekmadienis. Reikia švęsti, tačiau aš negaliu atsisakyti pinigų. O be to-koks ten darbas. Reklamuoti kūdikių košeles (galiu pasakyti, kad jos yra "tokios skanios", kad į burną ir nelabai norisi imti. Na, išskyrus-mėlynių ir obuolių tyrelę. Va čia tai skanumėlis).

Mhm. Aha.
Ši savaitė man yra tikras košmaras. Aš jau nuo pirmadienio jaučiau, kad bus blogai. O mano nuojauta manęs niekada neapgauna.
Esu irzli, pikta. Na, galima kaltinti TAS dienas, bet manau, kad čia jos nekaltos. Kiekvieną dieną vis kaupiasi nemalonumai, nesėkmės (nekenčiu jų). Žmonės, turbūt, jau priprato prie mano surūgusio ir amžiais nepatenkinto veido. Kartais tas pyktis pereina į liūdesį, nes viskas taip užknisa. Absoliučiai viskas.

Tos pamokos mane nuves į kapus. Aš nežinau, kaip reikės išgyventi prieš, per ir po egzaminų... Vakar vakare nesusilaikiau. Apsiverkiau. Mokais, mokais, o kaip 6, taip 6 :(..... sušikta istorija.
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad mano vieta ir yra tik prie puodų. Nes, ką daugiau aš moku daryti? Nieko. Moku tik daryti valgyti ir tvarkyti namus( baisiai nepakenčiu netvarkos). O kam reikia tokio žmogaus? Irgi niekam.

Galiu pasakyti tik tiek, kad grįžau iš anglų papildomo ir nieko nebenoriu daryti. Bet reikia, nes laukia nemėgstama istorija. Ryt kontrolinis.

Paskutiniu metu įgalvą lenda kažkokios nesąmonės, kyla beprasmiški klausimai. Vienas jų: Kodėl žmonės miega nusirengę ir kodėl po antklode? (čia kalbu apie normalius žmones, o ne apie vietinius bomželius) Kažkoks visiškas idiotizmas. Kaip dar gali kilti toks klausimas. Viskas paprasta ir aišku.

Kartais sustoju ir susimąstau:ar aš tikrai esu žmogus? (Tada tuo metu pasižiūriu sau akis, pačiupinėju savo šonus ir suprantu-taip, čia esu aš).

Taip tikėjausi, kad šiandien mano įrašas bus ilgas, nes tikrai turėjau daug minčių galvoje, tačiau gavosi visiškas šnipštas.

Vis galvoju-ar aš myliu, ar tai yra nusistovėjęs "jausmų požiūris" į tą žmogų. Tikrai savęs nebesuprantu. O gal tai ir yra meilė, tik aš nesuprantu, ką tai reiškia? Gal tai yra tiesiog prisirišimas. O gal ir ne. Laikas eina, tačiau niekas taip ir nesikeičia.

Danguje atsispindi mėnulis.

<...>"Tyliai užmerk akis,
Lekia sapnai su balta pūga,
Beldžias kažkas į duris,
Tai pas Tave"<...>

Taigi. Šiandien buvo kažkokia nevykusi diena. Žinot, kodėl? Todėl, kad nieko nenuveikiau. Tai yra, gal ir nuveikiau, bet man tai visiškai nepatiko. Taip dažniausiai visada man būna. Ir šiaip- įvyko visokių nesusipratimų. Nu žodžiu- ne mano diena. Tikiuosi, kad bent rytojus bus "mano" :)

Nesu gražuolė manekenė, kurios kūno matmenys 90-60-90, tačiau esu simpatiška. Neturiu vaikino, tačiau tai nereiškia, kad man dėl to griūna visas gyvenimas (tačiau tai irgi nereiškia, kad man jo nereikia). Nesu pirmūnė....So what? Juk man nereikia dėl to žudytis. Visokių yra, visokių ir reikia. Patinka šokoladas. Pieniškas. Su migdolų riešutais (nors TriušisTaxi sako, kad jame daug kalorijų). Na, taip, žinau, vienoje plytelėje yra kažkur 530kcal, bet velniop jas. Juk kartais taip gera juo mėgautis. Gali nors akimirkai pamiršti, kad tavęs laukia krūva neatliktų namų darbų.

Ir dar- pasidariau totalia tingine. Nenoriu nieko daryti :D Ir ką Jūs man padarysit :D

Aš tikiu. Viskas bus gerai. Labai tikiuosi. Nenoriu čia Bloge skelbti, kas atsitiko. Bus geriau, jei nutylėsiu. Kaip sakant-maža kas. (tai susiję tikrai ne su meilių-seilių reikalais :P) Žodžiu- belieka tik laukti.

Ir šiaip, per šias dienas daug ką apmąsčiau. Jei negali pasiekti savo tikslo (kad ir mažiausio) eidamas iš dešinės pusės, eik iš kairės. Ir savo tikslą tikrai pasieksi (arba įvykdysi jo bent 85 procentus). Na, man kol kas nepavyko pasinaudoti šia "formule", tačiau, gal kada ir teks.

Ir dar - svarbiausia nebūti veidmainiu.

Noriu persų veislės kačiuko. Tokio mielo ir pūkuočiuko. Pilkšvos spalvos su žydromis akimis. Tiesą sakant-kvailas noras. Pati tai žinau. Jau vien todėl kvailas, nes pati žinau, kiek bėdos su juo (mano močiutė turi šitokį gražuolį). Bet aš vis tiek noriu. Žinau, kad tie plaukai skraido palubėm ir kiek cackynės su juo...Bet aš labai noriu. Juk tai yra toks mažas noras. Bet jam išsipildyti tikrai nelemta, nes namie yra dar viena draugužė -papūga :(
Ai, velniop tuos norus.


Rytoj į mokyklą.. Na ir kas, na ir kas. Vėl viskas iš naujo. Po truputį artėja Didžioji Diena.

Nors ir esu praktikuojanti katalikė, tačiau ne paslaptis, kad domiuosi ir astrologija. Kvailas pomėgis. Bet kai neturi, ką veikti -labai gerai sueina. Tad, paskaičius mano šių metų astrologines prognozes galiu pasakyti, kad metai bus tikrai įdomūs. Nu ir gerai. Galbūt įvyks kažkas tokio, ko aš visai nesitikiu. (na, žinoma, tapti nėščia tikrai nenorėčiau).

Šiandien supratau, kad būti žmogumi yra nerealu. Kai pagalvoji, kaip būtų nuobodu, jei nebūtų mūsų- žmonių. Todėl labai džiaugiuosi, kad gyvenu. Ir kad esu sveikas žmogus (neskaitant prakeikto antsvorio. Velniop jį.). Labai tikiuosi, kad šiais metais nenusilaušiu kokios rankos ar kojos (toks jausmas, kad anksčiau buvau nusilaužusi).

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad BERNAI-vis tik yra debilai. Arba čia man taip nesiseka. Nes mane supa tik kažkokie keistuoliai ir asmenybės, kurie dedasi kažkuo ir nenori nusileisti ant žemės. Idiotizmas.

Cukraini, man patiko Tavo " 2007 metų pagyrų laiškas". Kad man taip sektųsi...
Aš esu žmogus, kurio užpakalis yra visko pilnas, tačiau man trūksta paprastų dalykų. Labiausiai-nuoširdumo ir TO TOKIO jaukumo. Matyt, todėl ir esu piktas žmogus. Ai...

Beje, Bžeskai, su gimtadieniu.

Kvailas įrašas.