Paskutinis skambutis. Neverkiau. Apie ašaros iškritimą nėjo net kalba. Nebuvo dėl ko. Visos tos oficialiosios dalys praėjo sklandžiai ir tiek... Vakare buvo linksma. Paprastai. Be jokių limuzinų ar dar ko.

Gaila bus palikti kai kuriuos žmones, sunku bus su kai kuriais išsiskirti... Natūralu. Todėl per daug to nesureikšminu. Neverta. Nenusipelnė tie žmonės kažkokio gailėjimosi, graudenimosi o tuo labiau-ašarų. Vieni išeina, kiti pareina. Toks dėsnis.
Pradėjau suvokti, kad tuoj egzaminai. Nervinuosi. Norisi kuo mažiau save nuvilti. (reiktų, sakyčiau, gal pasirašyti spėjimus, kokie bus egzaminų rezultatai. Kvailas pasiūlymas).
Pradėjau galvoti apie neakivaizdines studijas. Visai būtų gerai. Juk mokinuosi tik dėl to lapo, tai kokio velnio man čia gaišti laiko...