Šiandien pagalvojau, kad būtų gerai atsukti laiką atgal. Kai kuriuos dalykus daryčiau visai kitaip. Ir būčiau elgusis kitaip... Tiesiog apėmė toks jausmas ir tiek. Kartais labai gaila buvusių akimirkų... Jos tokios vienadienės ir trapios. Tik praėjus kuriam laikui supranti, kokios jos tau brangios, ką tau jos reiškia. Viską pradedi vertinti tik vėliau. Na taip, bet čia laikas.

Visi kažkokie išsibarstę. Po truputį tolsta vieni nuo kitų. Natūralu... Juk keičiasi mūsų požiūriai, vertybės, tad nieko keisto, kad su vienais pradedam pyktis (tolti...), o su kitais, priešingai, tampame net gerais pažįstamais... O gal tie "vadinami draugai" niekad ir nebuvo draugai..? Šitą tiesą labiausiai sunku suprasti ir pripažinti. Taip ir norisi nuryti visą šitą šlamštą. Ir pamiršti.

Kartais reikia pabūti vienam.