Žiema, žiema, parbėk į kiemą. Nes jau nebegaliu. Rudenį gražūs būna tik raudoni medžių lapai. Visa kita - geriau padėti į lentyną ilgesniam laikui...
Visi kažkokie niurzgos, vaikšto perkreiptais (dažnai liūdnais) veidais, kas mūsų veido (mimikos) raukšlelėms nėra gerai. Todėl bent šią minutę visi nusišypsokim:) Na, taip, šiuo metu irgi dirba veido raumenys, bet vėliau išdidžiai galėsim save pateisinti, kad raukšlelės atsirado nuo per dažno šypsojimosi :D. Nu žodžiu...j au nusivažiavau į pievas :D
Ir apie veidus, šypsenas čia kalba eina ne šiaip sau. Vakar mačiau (ne viena. su Triušiu;)) net du labai nuotaikingus žmones. Vienas jų - mažas lelius... Jo šypsena buvo pritrenkianti. Kai pagalvoji-koks jis jau didis Žmogus. Mažas - bet pamažu įsitvirtinantis šioje, pilnoje pamišėlių ir šiaip niekingų žmonių, Žemėje.
Ir dar matėm vyrą-vaikiną, kuris, matyt, geriausiai jaučiasi būdamas ant ledo. Ir tai neįmanoma nepastebėti... Dabar to neišeina nupasakoti žodžiais. Tai reikia tiesiog pamatyti.

O daugiau kaip ir neturiu, ką papasakoti... Viskas teka pasroviui. Na, nebent, galiu pasakyti, kad su kai kuriais žmonėmis lieka vis mažiau TO ryšio. Ir tai yra natūralu.

Norėčiau tokio, kuris suprastų, jog, jei nebūtų muzikos-nebūtų nieko... Bent jau mano sukurtame pasaulyje. Noriu tokio, kuriam patinka šaltis, mėlynumo gaiva, skaidraus stiklo žibėjimas...

Pasiilgau kai kurių žmonių.