Nėra nuotaikos. Apskritai-nieko nėra. Viskas tas pats per tą patį. Nu ir kas, kad dabar atostogos. Tai yra tik teorinis dalykas, nes praktiškai-tos pačios užknisančios dienos ir tas pats nuobodulio jausmas.... Taip norisi kažko naujo...Gal net kūlversčius daryti. Visai būtų ne pro šalį...

Galvoje vyksta kažkoks visiškas pasimetimas:visko daug ir neaiškaus. Žodžiu-makalynė. O dėl ko? Nei pati nežinau. Nežinau, ko noriu. Nežinau, kas man yra svarbu, o kas ne. Tiesiog gyveni ir lauki, kol praeis dar viena diena. Ir taip kasdien. O tokia kasdienybė reiškiasi jau gal kokius metus. Greičiau baigtųsi tas 12 klasės periodas, nes jau viskas...Tie patys žmonės, tie patys darbai....Jie mane žudo. Neįsivaizduoju, kaip reikės visą gyvenimą dirbti tą patį per tą patį..Brr...

Nėra tikslo, dėl kurio norėtum ir galėtum kovoti. Kai esi mažas, darai viską, kad gautum tą skanų saldainį..Tačiau, kai tampi suaugusiu žmogumi, pavargsti nuo visko. Tiesiog nuo VISKO. Kiekvienas žodelis erzina..Apsirengi vos ne bet ką, kad tik nebūtum nuogas. Viskas dzin.

(Tesiu temą apie rūbus). Suplyšo džinsai..Per tas mano kojas..visas Š tame, kad aš apskritai turiu dvejus džinsus, kurie (taip pat abu) yra ne pirmos jaunystės. Neaišku, kiek atlaikys ir antrieji. Ir nenoriu žinoti. Jei ir tie visai susibaigs, reikės tapti panele mokytoja, nes tada dėvėčiau juodas kelnes. (Sakyčiau tikrai "protinga" pastraipa apie džinsus).

Žodžiu. Kažkoks suknistas gyvenimas.

Artėja Velykos. Nu ir kas. Man tas pats.