Keletą dienų mano darbalaukį puošė Tikio nuotrauka...Bet vėliau vėl "užsidėjau"Jūrą.... Nežinau, Tikis man atrodo labai liūdnas... O kai žiūriu į liūdnas akis, tai ir pačiai nuotaika nukrenta... O gal jis nėra liūdnas...Gal tai tik mano vaizduotė :)

Dievinu Vėją... negalėčiau be jo gyventi. Jis man suteikia stiprybės. Jau vien pagalvojus apie Jį jaučiuosiu pakylėta... Saulė galėtų nesugadinti to gero jausmo... Nepatinka man karštis...

Vanduo, Mėlyna, Vėjas, Oras-štai ko man reikia, kad gerai jaučiausi. Ir visų šitų ingredientų turi būti daaug daaug...

Bus krūva išeiginių. Jeeee. Išvažiuosiu. Nu ir kas, kad praleisiu tris istorijos papildomo pamokas. Kartais reikia (sakyčiau-net būtina...)

Jaučiu, kad reikia daryti pertrauką...jau geriau nieko nerašyti, nei bet ką...

Nieko nevyksta. Vis tas pats ir tas pats... Pasiilgau pusbrolio. Su juo gali eit pasivaikščiot, pasišnekėt kaip su žmogum...

Pati nebesuprantu, ko man reikia, o ko ne... Kartais pagalvoju-kad nieko...

Mmm... Šiandien penktadienis...Nu ir gerai...Galiu drybsoti, miegoti...

Ši savaitė visai nebloga.
Turbūt labiausiai įstrigo tai, jog paklausus TIESIOG klasioko (su kuriuo gyvai esu šnekėjusi gal 2 -3 kartus), kas jam yra didžiausias malonumas, jis atsakė, kad - "meilė ir visi kiti žmogiški jausmai". Nu va, pagalvojau, nors vienas žmogus, nesislepia po savo kietumu, ego, "kas per aš... kauke"... Sakau-mane nustebino, kad dar yra tokių žmonių. Nustebino gerąja prasme.

Einu žiūrėti "Simpsonų". Jie mane atpalaiduoja, nors ir kokie nevykę juokeliai ten bebūtų rodomi.

Gavau 9. Cha cha..kaip miela ;(

Kada aš būsiu apskritai verta ko nors geriausio..? Kada? Nežinau... kartais atrodo, kad niekada.

Gavau 25 taškus. Nebežinau ką ir bepasakyti. Tas "vieno taško trūkumas iki aukščiau" mane jau tuoj pribaigs.

Nešiausi kišenėje angeliuką. Ir aš tikiu, kad jis man padės. O galbūt išsipildys ir pranašingas sapnas. Bus matyt. Kvaila, kad negali pasakyti rezultatų tą pačią dieną( nors iki šiandien sakė, kad jie bus pranešti tą pačią dieną...) Na, nieko. Juk nervintis, nerimauti tapo įprasta. Tikrai nemanau, kad blogai ten pašnekėjau.

Kam dar tas pavadinimas...?

Mhm....Neturiu ką pasakyti. Bet tikrai. Noriu, pati nežinodama ko.
Net miegoti einu anksčiau, kas mano kasdienybei irgi nėra normalus reiškinys... Žodžiu, visiškas "iškrypimas" vyksta..

Einu pasivaikščioti, nes užmigsiu čia prie stalo. Matyt, man tikrai reikia vitaminų.

Matyt, per daug pasitikiu žmonėm. Ir apskritai-per daug vertinu žmones. Nuo šiol į viską žiūrėsiu šalčiau..Na, taip, žinant mano emocijų protrūkius, tai kažin, ar pavyks...

Viskas bus gerai. Juk taip visi sako.

Kartais tikrai noriu gyventi Vilniuje.Jau vien todėl, kad ten vyksta tai, ko Klaipėdoje aš nerandu. O gal ir neieškau. Tiesiog-vakar būčiau atidavusi viską už apsilankymą toj prakeiktoj sostinėj (atsiprašau tų, kuriuos įžeidžiau ar pan.). Taip, dėl trance muzikos. Gyvenu ja, gyvenu joje. Kažkoks apsėdimas, bet man nerūpi. Tai yra vienintelis malonumas, kuris man dar liko.
Žodžiu, graužaties diena.

Man reikia TO žmogaus ir viskas. Tokio, kuris suprastų, ką man reiškia trance. Jis turėtų vertinti visišką nepriklausomybę, laisvę. Man vanduo, vėjas reiškia daug ką. Ir jis irgi tai turėtų suprasti.

Neturiu vertybių skalės.

Vakar buvo tikrai sumauta diena. Visom prasmėm. Pasirodo, aš imu kaimynų vazonus su gėlėm ir juos daužau, taip pat valausi kojas į tos beprotės, nesveikėlės, kačių motinos durų kilimėlį. Atsiprašau- kam man tos gėlės?? Aš jų ne tik kad neimčiau, bet aš apskritai-gėlių net nepastebiu, nes man "šimtas metų ant jų"... Pasijutau tikrai "pamaloninta". Lyg ir taip rūpesčių mažai.

Džinsų taip ir neradau.

Tačiau šiandien visai nebloga diena. Jaučiu viduje. Gal ne pavasaris, bet tas "vandens, vėjo kvapas sieloje"... Jaučiu tą tokį proveržį. Nu jau čia "nuvariau" į lankas...

Kaip norėčiau šį šeštadienį atsidurti Vilniuje ir paklausyti tavęs, mielas pusbroli...

O su tuo "bušiuotis"... Taip ir paliksiu. Netaisysiu į Č.
Čias tas pats, kai vietoje žodžio "pasivaikščioti" parašai "pasivaikų(ū)čioti"...