Sprogsiu.

Žodžiu. Nebeturiu, ką pasakyti. Minčių galvoje tiek daug, kad tuoj sprogsiu visapusiškai.
Pradedu savęs nekęsti. Visomis prasmėmis. Atrodo, kad esu normali, bet iš tikrųjų- ne. Tie kompleksai, problemos, VISKAS jau baigia išvesti iš proto. Vis galvoju ir galvoju, kodėl būtent taip atsitiko:kodėl aš nesu normalios figūros.... Mane tai nuvarys į kapus. Kiekvieną dieną apie tai mąstau. Taip norėčiau nors vieną dieną negalvoti, kaip atrodysiu su šiuo ar anuo rūbu..Kaip norisi nuėjus į parduotuvę rasti savo dydžio džinsus. Tai ne- prasitampau po visą miestą, kol randu KAŽKĄ panašaus sau tinkamo. Negana to -toliau vis storėju ir storėju. Velniop.Išsimaudysiu ir eisiu miegoti.
Kažkokia katastrofa. Kažin, kada aš kietai, stipriai susiimsiu dėl to? Tubūt niekada. Liksiu kaip bulvinis centneris. Sakau-nežinau. Nieko nebežinau. Gyvenu šia diena.
Visi tie tipiniai bernai.Brr. Tu jiems niekada neįtiksi, nes svoris taip pat daro savo(charakteris, būdas- irgi), bet pirmasis veiksnys JIEMS yra reikšmingesnis. Nebereikalo sakoma: "Sutinkama pagal išvaizdą, išlydima pagal protą"(ar kažkaip panašiai). Bet pirmiau reikia pereiti pirmą barjerą, kas ir yra sunkiausia.

Dar iki šių dienų nesuradau to žmogaus, kuriam galėčiau viską išsipasakoti, pasipergyventi. Turiu tikrai gerų draugų, bet yra toks, tarsi, slenkstis, kuris neleidžia visko pasakyti. Matyt, tam ir yra Blogas.Viskas, užtenka .

Reikia kaip nors neišprotėti ir viskas bus gerai......Kaip nors.
Esu pikta.Nusivylusi.