Sėdžiu namuose.

Taip, sėdžiu namuose ir mane tai nervina, nes jei ir kur išeinu, tai su dabartiniu savo greičiu kol nulinguoju..

Mane ir vėl apėmė tas jausmas, kai noriu bėgti KAŽKUR. Bet bėgti neturiu su kuo, nebent su mp3 grotuvu. Be jo mano gyvenimas būtų netgi niekam tikęs. Šią savaitę per anglų kalbos pamoką kalbėjom apie butinius prietaisus, kuriuos naudojame savo namuose ir pnš. Kai mokytojui pasakėm, kad mp3 yra labai svarbus daiktas, jis niekaip negalėjo to suprasti. Maždaug: "Juk jis nieko gero negali padaryti už mus". Nu ir eik tu, pats žinai, kur. Jeigu nesupranti, kas yra muzika, tai iš viso patylėk.

Dažnai prisimenu tą vaikiną, kuris pasakojo, jog nebegali vaikščioti ir kad jis yra našta visuomenei. Nežinau, man neišeina išmesti tu žodžių iš galvos. Kaip greitai pasikeičia Tavo gyvenimas. Vieną dieną Tu turi draugus, mylimą merginą, svajonę būti kaskadininku...tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom..kur ten aukštyn kojom. Turbūt niekada negalėsim suprasti tokio žmogaus, nes patys nežinom, ką reiškia sėdėti invalido vežimėlyje.Laikykis.

Ką gi, atėjo visų taip ilgai lauktos atostogos. Ir ką? Ir nieko. Nors ir žadėjau susiplanuoti, ką veiksiu per ši laisvą laiką, bet to nepadariau. Žinot, kodėl? Todėl, kad nežinau, ką per jas veikt. Priaugsiu kokius 3 kg, kas yra įprasta per atostogas. Nors būtų šauniau, jei 3kg nukristų.
Dar skaitysiu užduotas knygas, nes reikia kuo anksčiau tai pradėti..Man visada tai baigiasi šešetu pažymių knygelėje. Nes tos knygos..oi, vargeli. O gal aš jų skaityti nemoku? Net nežinau. .

O jei jau prakalbau apie nežinomybę, tai galiu pasakyti, kad labai dažnai pradėjau "nebežinoti". Rimtai. Pradedu savęs klausinėti įvairių klausimų, o atsakymo ir nerandu. Na, bet viskam savas laikas. Po kokių dešimt metų užduosiu tuos pačius klausimus ir.. ATSAKYMĄ....oi, TIKRAI žinosiu..Tikuosi, kad jis bus palankus man. Na taip, visi mes esame egoistai.

Žinau, kad po "tų 10, 15,20 ir daugiau metų" nenorėsiu matyti kai kurių žmonių. Jie moka tik imti, o ne duoti.