Noriu tik pajusti, kas yra meilė. Tik tiek.

Žiema, žiema, parbėk į kiemą. Nes jau nebegaliu. Rudenį gražūs būna tik raudoni medžių lapai. Visa kita - geriau padėti į lentyną ilgesniam laikui...
Visi kažkokie niurzgos, vaikšto perkreiptais (dažnai liūdnais) veidais, kas mūsų veido (mimikos) raukšlelėms nėra gerai. Todėl bent šią minutę visi nusišypsokim:) Na, taip, šiuo metu irgi dirba veido raumenys, bet vėliau išdidžiai galėsim save pateisinti, kad raukšlelės atsirado nuo per dažno šypsojimosi :D. Nu žodžiu...j au nusivažiavau į pievas :D
Ir apie veidus, šypsenas čia kalba eina ne šiaip sau. Vakar mačiau (ne viena. su Triušiu;)) net du labai nuotaikingus žmones. Vienas jų - mažas lelius... Jo šypsena buvo pritrenkianti. Kai pagalvoji-koks jis jau didis Žmogus. Mažas - bet pamažu įsitvirtinantis šioje, pilnoje pamišėlių ir šiaip niekingų žmonių, Žemėje.
Ir dar matėm vyrą-vaikiną, kuris, matyt, geriausiai jaučiasi būdamas ant ledo. Ir tai neįmanoma nepastebėti... Dabar to neišeina nupasakoti žodžiais. Tai reikia tiesiog pamatyti.

O daugiau kaip ir neturiu, ką papasakoti... Viskas teka pasroviui. Na, nebent, galiu pasakyti, kad su kai kuriais žmonėmis lieka vis mažiau TO ryšio. Ir tai yra natūralu.

Norėčiau tokio, kuris suprastų, jog, jei nebūtų muzikos-nebūtų nieko... Bent jau mano sukurtame pasaulyje. Noriu tokio, kuriam patinka šaltis, mėlynumo gaiva, skaidraus stiklo žibėjimas...

Pasiilgau kai kurių žmonių.

Man bloga. Net nežinau nuo ko... O gal ir žinau. Šiandien yra diena, kai mane apima blogos mintys. Mintys apie tai, kaip man nesisekė... Dauguma mūsų savo gyvenimą padalina į kelius laikotarpius, pavyzdžiui, daugelis įsivaizduoja, kad baigus mokyklą pasibaigs ta pilka kasdienybė, viskas bus nauja, viskas bus įdomu. Ir galiu pasakyti, kad nė velnio..Bent jau man. Kaip man niekas nepatiko iki šiol, taip nepatinka ir dabar. Aš tiesiog egzistuoju. Naa, taip, kol dar dirbu, dar jaučiuosi kažkiek naudinga. Naudinga ne kitiems, bet sau pačiai. Kas bus toliau-nežinau...
Kartais pradedu mąstyti...-negi taip bus visą gyvenimą? Nes aš nenoriu mirti jį pragyvenus, galima sakyti, nuobodžiai. Net ne nuobodžiai, bet NIEKAIP.

Ta suknista suomių kalba. Nekenčiu jos. Garbės žodis. Net nežinau, ką daryt. Manau net perstot. Kitais metais. Nors kaip ir sakiau-aš nieko nežinau.

Žodžiu. Blogas miega. Apkirmijo.
Ai, nu ir gerai.

Tiesą pasakius- nėra, ką čia rašyti. Nieko neįvyko. Viskas velkasi, tempiasi iš paskos ir tiek. Atlieki tam tikras pareigas, darbus ir viskas. Neįdomu, bet tokia realybė. Gerai, kad yra keletas gerų draugų.