Net nežinau, kaip jaučiuosi...Kažkaip labai kvailai. Dėl tų stojimų galva sukasi, sukasi...Ir manau, kad ir kiek ji besisuktų, teks apsistoti ties Klaipėda. Kad ir kaip būtų gaila. O gal ir ne..Pagyvensim, pamatysim.

O šiaip. Gyvenu neįdomiai. Pati kalta. Gal rytoj bus įdomiau.

Norisi šiltumo, kažkokio šiaip gero jausmo. Tokio paprasto. Neįpareigojančio...

Neturiu, ką gero pasakyti.

Paskutinis skambutis. Neverkiau. Apie ašaros iškritimą nėjo net kalba. Nebuvo dėl ko. Visos tos oficialiosios dalys praėjo sklandžiai ir tiek... Vakare buvo linksma. Paprastai. Be jokių limuzinų ar dar ko.

Gaila bus palikti kai kuriuos žmones, sunku bus su kai kuriais išsiskirti... Natūralu. Todėl per daug to nesureikšminu. Neverta. Nenusipelnė tie žmonės kažkokio gailėjimosi, graudenimosi o tuo labiau-ašarų. Vieni išeina, kiti pareina. Toks dėsnis.
Pradėjau suvokti, kad tuoj egzaminai. Nervinuosi. Norisi kuo mažiau save nuvilti. (reiktų, sakyčiau, gal pasirašyti spėjimus, kokie bus egzaminų rezultatai. Kvailas pasiūlymas).
Pradėjau galvoti apie neakivaizdines studijas. Visai būtų gerai. Juk mokinuosi tik dėl to lapo, tai kokio velnio man čia gaišti laiko...

Ką aš žinau.
Sekasi šiaip tai tikrai suknistai.
Istorija...Yra žmonių, kurie mėgsta gadinti kitų gyvenimus...(kartais taip noriu viską išrėkti jaį į snukį. Ji veido neturi. Tik snukį).
Va taip ir gimsta neapykanta žmogaus širdyje... Tiesiog nekenčiu. Nekenčiu. Nekenčiu.

Gyvenu gerai. Ir tuo džiaugiuosi. Stengiuosi save taip įtikinti. ;)