Pavargau nuo savęs. Paskutiniu metu tik zyziu ir kabinėjuosi prie smulkmenų. Elgiuosi taip, lyg man prasidėtų menopauzė ar kažkas tokio (šį palyginimą daug kas vartoja, kai nori pasakyti, kad žmogui tikrai blogai...). Jaučiuosi siaubingai. Jau net mamai pasakiau, kad noriu kuo mažiau bendrauti su aplinkiniais, nes žinau, kad viskas baigsis barniu. O pyktis aš nenoriu. Todėl tikrai geriau su niekuo nekalbėti... Na, taip...Būtų gerai, jei turėčiau tą žmogų, kuriam galėčiau viską (pabrėžiu- VISKĄ) išsipasakoti, išrėžti... Ir nereiktų galvoti apie pasėkmes...

Gimtadienio nešvęsiu. Kažkoks tuščias dalykas. Noriu ramybės. Geriau švęsiu viena. Nieko aš nenoriu. Tik ramybės, ramybės, ramybės...

Man kažkas blogai. Ir tikrai nežinau, kas. Namuose būti nenoriu. Eiti susitikti su draugais irgi nenoriu. Telieka viena išeitis-kaip visada-susikišti mp3 į ausis ir pamiršti tuos, kurių labiausiai nekenti (arba ne)... Tiesiog... Labai gera atsijungti nuo pasaulio, nuo visų nesąmonių.

Šiandien buvo dar viena sumauta diena. Praėjo ji gan greitai. Ir ačiū Dievui. Sulauksiu greičiau rytojaus. Kaip žinia, rytojus visada atneša kažką naujo, nepaprasto (labai jau idiotiškai skamba šitie žodžiai, nes jie visiškai netinka nusakyti mano būsenai. Kodėl? Nes mano dienos jau seniai tapo tokios pačios ir neįdomios). Fuck...

Dar vienas dalykas. Niekaip nesuprantu, ką veikiu šiam pasauly.