Taigi. Nepaisant to, kad dabar yra atostogos, nuotaika kažkur dingo.
Tas pasiruošimas Kūčioms ir Kalėdoms labai vargina. Jau vien tai, kad buvau šiandien Akropolio Maximoje-didelis žygdarbis. Kalėdų dvasios nėra. Bet tikrai. Va, ką reiškia sniegas...Atrodo, toks paprastas dalykas-bet jo nėra.

Kažkaip šiandien apmąsčiau, kas gero įvyko per šiuos metus. Metai tikrai buvo sunkūs ir nervingi. Tapau labai pikta. Visada buvau kažkiek savanaudiška, bet paskutiniu metu tai apskritai -viską darau tik dėl savęs ir kad būtų geriau tik man. Gal taip ir neatrodo iš šono, bet tas pastovus stengimasis (pamokose) tampa kažkokia kova. Ir tiesą pasakius- vis tiek šūdas gaunasi, nes vidurkis nuo to nepadidėja. Nu velniop. Daugelis sako, kad aš nuvertinu save. Taip tikrai nėra. Aš tiesiog mąstau realiai ir neprisisvajoju nesąmoningų dalykų,nes jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Nors šiaip sakoma-negalima pamiršti savo svajonių. Bet aš esu per daug pavargusi ir šiaip-fantazija po truputį blėsta... Kažkaip po truputį dingsta tas draskymasis širdy, nes , kaip ir minėjau, kad ir ką bedarytum-tas pats ... išeina.... Kai buvau mažesnė, tikrai viskas pavykdavo žymiai sėkmingiau. O kuo tolyn-tuo prastyn.
Supratau dar vieną dalyką. Kiekviena iš mūsų turi savo autoritetą. Nesvarbu, kas tai bebūtų-mama, tėtis, dainininkė, mokytoja, šuo ar dar kas nors. O aš tokio žmogaus neturiu. Matyt, todėl ir dingsta tas noras kažką daryti, kad kalnus nuverstum. Bet gal man to nereikia? Pavyzdžiui, tikrai būčiau laiminga, jei kada turėčiau savo prancūziškų sendaikčių (ir daikčiukų) parduotuvę. Galėčiau ten suktis ir man to tikrai užtektų. Atrodo, kas ta parduotuvėlė. BET...

Tai tuo ir baigiu.